Bėgančios su vilkais: paroda apie susitikimą su savo laukine prigimtimi
2026 m. rugsėjo 5 – 6 dienomis Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje vyko mano personalinė paroda „Bėgančios su vilkais” – konceptualios šiuolaikinės juvelyrikos paroda, kurioje pristačiau penkis vienetinius juvelyrinius kūno objektus.
Kodėl juvelyrika – ir kodėl tokia
Mano kūryboje visada gyvena dvi pusės. Viena – kasdieniai papuošalai, kuriuos kuriu su rūpesčiu dėl savitos tekstūros, formos, akmenų pasirinkimo, kur svarbu ir istorija. Kita – meninė juvelyrika, kurioje leidžiu sau tyrinėti, eksperimentuoti su technologijomis ir medžiagomis, ieškoti formų, kurios nebūtinai turi puošti, bet turi kažką pasakyti. Būtent ši antroji pusė ir verčia kurti parodas kaip „Bėgančios su vilkais” – kolekcija / paroda, kurioje apie šiuolaikinę juvelyriką kalbu atsargiai, bet nuoširdžiai.
Kas buvo eksponuojama
Parodoje pristačiau penkis vienetinius juvelyrinius kūno objektus – kūrinius, esančius kažkur tarp juvelyrikos, skulptūros ir žmogaus kūno. Tai nebuvo tradiciniai papuošalai ar dekoratyvūs aksesuarai. Kiekvienas objektas veikė kaip savarankiškas meno kūrinys ir kartu kaip patirtis tą kūrinį dėvinčiam žmogui.
Kaip apie darbus rašė dailės kritikė, kuratorė dr. Jurgita Ludavičienė:
„Šie darbai kaip sustingę lavos purslai, išsiveržę iš vidinio mūsų ugnikalnio. Jie pasakoja apie gyvenimą ir mirtį, transformaciją, be kurios neįmanoma jokia gyvybė. Jų nepatogumas – ne trūkumas, o priminimas, kad tikrai svarbūs gyvenimo įvykiai dažniausiai ištinka staiga ir sužeidžia – tam, kad paskui suprastume, kaip mums to reikėjo.”
Apie ką ši paroda
Šioje parodoje tyrinėjau nepatogumo, trapumo ir laukinės prigimties santykį. Sukurti objektai – masyvūs, trapūs, sąmoningai ne visada patogūs. Juos dėvint reikėjo atidumo: vienas neatsargus judesys galėjo įdrėksti odą ar pažeisti patį kūrinį.
Šis nepatogumas man yra svarbus. Jis verčia sustoti, sulėtėti, atkreipti dėmesį į savo kūną ir judesius. Kartu jis kviečia atsigręžti į savo vidinį pasaulį – į instinktus, baimes, troškimus ir laukinę prigimtį, kurią dažnai bandome paslėpti ar prisijaukinti.
Tikiu, kad tik pažindami ir priimdami visas savo dalis galime tapti vientisesni. Tikrasis grožis atsiranda ne iš tobulybės, o iš santykio su tuo, kas iš tiesų esame.
Kolekciją įkvėpė viena garsiausių moters psichologijos studijų – jungiškosios krypties psichoanalitikės, poetės ir rašytojos Clarissos Pinkolos Estés knyga „Bėgančios su vilkais”. Kaip ir knyga, kolekcija skirta Laukinei Moteriai – tai Moteriai, kuri, anot C. P. Estés, gyvena ten, kur sustoja laikas. Ten, kur yra pradžių pradžia.
Penki kūriniai
„Intuicija” kalba apie ryšį su vidiniu žinojimu, kuris gyvena giliau už protą, taisykles ir išmoktą elgesį. Tai kūrinys apie sugrįžimą prie savo instinktų ir pasitikėjimą tuo, ką jauti, net kai dar negali to paaiškinti.
Juodas ąžuolas, raudonmedis, sidabras, kalnų krištolas, 2026 m.
„Juodos gėlės” ir „Baltos gėlės” – dvynių papuošalų pora, skirta dviem seserims, Ilonai ir Loretai. Du ragai, gimę iš tos pačios šaknies, pasuka skirtingomis kryptimis – vienas baltas, kitas juodas, sujungti tamsiais ir šviesiais perlais. Jie primena, kad šviesa neša savyje ir naktį, ir dieną, o tikra pilnatvė gimsta tik priėmus abi savo puses.
Ragai, gėlavandeniai perlai, šilkas, 2024 m.
„Tegu miršta” – kaklą apjuosiantis objektas su kyšančiais sidabriniais spygliais, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo grėsmingas, tačiau prisijaukintas atskleidžia, kad saugo, o ne žaloja. Įkvėptas C. P. Estés knygos, jis kalba apie gebėjimą paleisti tai, kas jau baigėsi – senus įsitikinimus, išsekusius santykius, baimes – kad galėtų gimti kažkas naujo.
Juodmedis, sidabras, 2024 m.
„Transformacija” – kūrinys apie tarpinę, nestabilią būseną, kurioje nebegalime grįžti į tai, kuo buvome, bet dar neturime tvirto pagrindo tam, kuo būsime. Jo nepatogumas ir trapumas tampa paties virsmo proceso dalimi.
Juodmedis, sidabras, 2025 m.
Apie parodą pasakoju LRT „Labas rytas, Lietva” rubrikoje „Mūzos” 
Fotografijos – Augustina Miknevičiūtė
Renginio nuotraukos – Rokas Morkūnas
