,,Prieš mūsų valią mus užlaiko platusis pasaulis.
Lauk mūsų mūsų atvykimo dieną.“
Žvaigždžių dulkės , Neil Gaiman, 1999

 Apsižvalgykite aplink. Ką matote? Kompiuterio ekraną? Stalą? Langą? Pakelkite žvilgsnį. Kas ten? Pastatai? Galbūt miškas. Ar matote TAI?

Žvaigždžių dulkes?

Jeigu nematote, nereiškia, jog nežiūrite. Galbūt Jums niekas neparodė, kur žiūrėti. Tai yra visur ir visada. Po mūsų kojomis, rankose, žodžiuose monitoriaus ekrane, išreikštuose mintyse, visų meistrų sukurtuose kūriniuose.

Visa tai – Mes – Žvaigždžių dulkės.

Ir nutiko Tamsa.

Tikėjimas, drąsa, ryžtas ir šiek tiek pamišimo – štai ko reikalauja Tamsa. Ji mus laiko – mes bėgam, ji gąsdina – mes bijome. Ji moko – mes nusigręžiame. Ji yra mūsų mokytoja. Kažkas kažkada apibūdino Ją kaip tamsią vietą, kurioje nutinka visi blogi dalykai. Keista. Kodėl Mes tuo patikėjome ir įtikėjome? Tamsa augo ir maitinosi mūsų žodžiais, mintimis apie ją. Ir Ji tokia patapo. Tačiau ar galime Ją kaltinti?

Ji yra Mūsų mokytoja. Tamsa gali išmokyti daug ko, jeigu tik Mes joje sustosime ir ramiai įsiklausysime. Ji atsidėkos savaip. Ji taip pat iš Žvaigždžių dulkių.

Tad, viskas aplinkuje, Jūs ir Aš esame iš Žvaigždžių dulkių.